Mano istorija
Pirmą kartą su miego sutrikimais susidūriau apie penkioliktus savo gyvenimo metus. Ryškiai prisimenu, kad jau nuo aštuoniolikos naktimis pilnai nemiegodavau. Sunkiausias laikotarpis buvo apie 21 metus. Dabar man 29-neri. Aš galiu miegoti.
Iki pat šiol nedrįsau atsigręžti į šią patirtį. Kai kartais pabandydavau, mane visą vėl pasiglemždavo tamsa. Nebuvau jai atspari. Negalėjau į šią patirtį pažiūrėti iš šono. Negalėjau apie tai kalbėti ar rašyti ne terapiniame kontekste. Dabar, kai rašau šį tekstą, esu tam pasiruošusi ir kartu jaučiu aidą jėgos, kuri mano pilve ir krūtinėje vibruoja, juda, didėja. Lyg vėl ketintų pasiimti mane visą sau. Taip ir buvo. Nemiga mane pasiėmė ir nusivedė į tamsiausią gyvenimo naktį. Prisimenu, kai gulėdavau lovoje savo kambaryje užmerktomis akimis ir laukdavau ryto. Pirmieji paukščių čiulbesiai buvo baisiausi. Tai reiškė, kad pasaulyje išaušo rytas, o mano vidinė naktis tęsiasi. Ir ji tęsėsi apie dešimt metų.
Medikamentinį gydymą bandžiau trumpai. Tada jaučiausi dar prasčiau, buvo sunku dirbti, mane pykino. Tad nusprendžiau kurti gyvenimą, kuriame nemigai būtų vietos. Taip pat atsirėmiau į holistinius gydymo būdus.
Turiu vos kelis užrašus iš pačio ankstyviausio laikotarpio - pirmųjų trejų/ ketverių metų. 2012 gruodžio 29 dieną rašiau: “Įlindau i tamsa… į beribę tamsą. Tai nėra tuštuma, tai naktis su žybsinčiomis dirbtinėmis šviesomis.” Dienoraštyje randu dar vieną sakinį, užrašytą kelių dienų bėgyje: “Miegojau blogai, gal tik kokias 3 valandas. Turbūt dėl saulės magnetinių audrų. Reikia gerti daug vandens.” Vėliau paaiškėjo, kad nemiga nebuvo saulės magnetinių audrų pasekmė. Ji tęsėsi ir audroms pasibaigus.
Detalesnę savo kelionę pradėjau žymėti tik nuo 2017 metų sausio. Tuo metu man jau buvo 22 metai. Jau buvau pradėjusi savo gijimo kelionę terapijoje. O iš šio ankstyvo laikotarpio yra likę tik prisiminimai apie labai didelį nuovargį ir baimę. Lyg kasdien laipteliais būčiau lipusi žemyn į pačią tamsiausią savo sielos kertelę. Aplink mane buvo labai daug šviesių žmonių, kurie šią kelionę sušvelnino. Bet nulipti vis dėlto turėjau viena.
Dabar, kai žiūriu į save, šią jauną merginą, kuri beviltiškai bando kabintis į gyvenimą, ieško būdų kaip miegoti, pailsėti, atlikti suplanuotas užduotis, išlaikyti egzaminus, pabaigti studijas, turiu vienintelį troškimą - būti šalia jos greta. Nekalbėti, neliesti, tiesiog būti, eiti šalia. Ši mergina dar nežino, kad nemiga pasiėmė ją į tamsiausią naktį tam, kad išmokytų apie šviesą. Kad tai kelionės pradžia, kuri atvers labai netikėtas galimybes autentiškumui, unikalumui ir giliai atjautai įsilieti į jos gyvenimą. Kad ši ilga naktis atvers moteriškumo, jausmingumo ir tikrojo seksualumo vartus. Kad tai padės rasti gilų ryšį su kūnu, žeme ir kitu žmogumi. Ji dar nežino, kad jos drąsa ir aistra leis jai mokytis tikrųjų gyvenimo paslapčių.