top of page

VIDINIS NEMIGOS PASAULIS III. Mirtis ir gimimas

Šiandien verčiu kitą, šį kartą žalią didelį eskizams skirtą baltų lapų sąsiuvinį, talpinantį mano 2018 metus. Skaitau pirmą sakinį įrašo, nugulusio tų metų vasario pradžioje: „Kaip gerai, kad tu gimei, su viskuo. Kaip gerai, kad tu gimei.” Skaitydama šiuos žodžius vis dar girdžiu melodiją to ypatingai švelnaus balso, kuris juos sako, o prisiminimai mane veda į įdomų, 2016 m. prasidėjusį, mano pačios vidinį gimimo procesą.


Laukimas


Nemiga sukuria ypatingą galimybę nakties tyloje pradėti klausytis vidinio gyvenimo, kuris dažnai paskęsta dienos triukšme. Tačiau šis procesas toli gražu nėra paprastas. Nemigos pradžioje buvau įsipainiojusi į savo minčių, troškimų ir vidinių kovų chaosą. Dažnai užimdavau vieną ar kitą poziciją konfliktuose, pykdavau, aiškindavau, prašydavau atleidimo. Susiliedavau su tam tikromis savo dalimis, dažnai skęsdavau tokio buvimo intensyvume.


Laikui bėgant pradėjau įgyti kitokių įgūdžių: mokiausi laukti, stebėti, galiausiai priimti. Šį laukimą patyriau ne kaip sąmoningą pasirinkimą, bet būseną, kuri palaipsniui didėjo bei pradėjo talpinti vis daugiau ir daugiau gyvenimo patyrimų. Supratau, kad laukimas iš esmės yra tam tikra gilaus klausymosi forma. Mary Oliver nuostabiame eilėraštyje “Such Silence” rašo apie laukimo stebuklą:


I sat on the bench, waiting for something.

An angel, perhaps.

Or dancers with the legs of goats.

No, I didn’t see either. But only, I think, because

I didn’t stay long enough.


Daug magijos gali atsiverti, jei pasiryžtame laukti ir leidžiame nakties ramybei atskleisti savo paslaptis savo tempu. Būtent tomis akimirkomis, kai susitinkame su tyla ir laukimu bei atsisakome skubinti procesą, galime būti apdovanoti žvilgsniu į savo vidų, kuris kitu atveju liktų paslėptas.

Mirtis

2016 metų vasarą dirbau, ruošiausi paskutiniam bakalauro studijų semestrui, mane kankino nesibaigianti nemiga. Prisiminimai migloti, tačiau randu vieną akimirką giliai įsirėžusią į mano atmintį. Vis dar labai ryškiai prisimenu save kaip ir kiekvieną rytą einančią link autobusų stotelės Šeškinėje. Rytas apniukęs, saulė pasislėpusi už debesų. Atrodytų eilinė darbo diena, nieko nesiskirianti nuo kitų. Stoviu, laukiu autobuso. Tačiau tą rytą šis laukimas buvo kitoks - aš supratau, kad labai ilgai laukiau ir daugiau laukti nebegaliu. Šis suvokimas mane nubloškė į patį giliausią ir tamsiausią mano būties kampelį. Jame nebuvo kelio atgal. Nebeliko šviesos. Nebeliko prasmės gyventi. Stovėjau ant savo gyvenimo dugno. Nėra žodžių, kurie galėtų apsakyti tą neaprėpiamą beviltiškumą ir beprasmybę, kuriuos patyriau. Giliai tikiu, kad tą akimirką aš pamačiau mirties akis. Šis susitikimas mane labai išgąsdino. Sukrėtė visus įmanomus mano esaties sluoksnius. Kiek drąsos ir pasitikėjimo manyje tada turėjo būti, kad visa tai patirčiau. Kokia tai kelionės pradžia.

Neveltui miniu žodį “pradžia”. Persų poetas Rumi rašo:

“I said: Pain and sorrow.

He said: Stay with it. The wound is the place where the Light enters you.”

Ši Rumi poezijos eilutė byloja apie tai, kad mūsų giliausi virsmai ir atgimimai įvyksta per mūsų skausmo ir kančios išgyvenimus. O pasitelkusi transpersonalinę psichologiją bei Stanislavo Grofo sukurtą perinatalinių matricų modelį, drįstu savąjį neaprėpiamą beviltiškumą ir beprasmybės jausmą pamatyti gimimo proceso šviesoje.

Gimimas

IBMT studijos suteikė šansą detaliai analizuoti psichiatro Stanislavo Grofo sukurtą modelį, leidžiantį giliau suprasti gimimo proceso psichodinamiką. Jis rašo, kad yra keturi skirtingi gimimo proceso etapai arba tai, ką jis vadina pagrindinėmis perinatalinėmis matricomis.

Pirmoji prenatalinė matrica – palaimos išgyvenimas (pirmasis etapas): ši matrica atstovauja palaimingą vienovės ir saugumo būseną, panašią į gimdos šilumą ir komfortą, tiek individualiai, tiek visuomenės lygmeniu. Tai etapas, kuriam būdingas pasitenkinimas ir neriboto augimo potencialo jausmas, brėžiantis paraleles su Edeno sodu.

Antroji prenatalinė matrica – suvaržymas (antrasis etapas): šioje matricoje vyrauja apribojimai, įkalinimas, atspindintis nevilties, depresijos, situacijos be išeities ir beviltiškumo jausmą tiek individualiu, tiek visuomenės lygmeniu. Tai laikotarpis, kai augimo ir esamos būsenos ribos tampa nebepakeliamos, lyg būtume įsprausti į pragarišką aplinką.

Trečioji prenatalinė matrica – kova arba maištas (trečias etapas): ši matrica atstovauja kovos arba maišto būseną, panašią į fizinius ir psichologinius sunkumus, su kuriais susiduriame gimstant. Tai lūžio taškas, kurio metu atsiranda naujų galimybių, tačiau kelionė paženklinta iššūkių. Ši matrica vaizduoja perėjimą nuo seno prie naujo - gimdos kaklelis atsiveria, atsiranda šviesa, suteikianti vilties ir kryptį.

Ketvirtoji prenatalinė matrica – atsiradimas šviesoje (ketvirtas etapas): tai matrica atstovaujanti atvykimą į naują, prieš tai dar niekada nepatirtą pasaulį, kuriame kiekvienas individualiai arba visuomenės lygmeniu pasiekiame aukštesnį individualizacijos ir tarpusavio ryšio lygį. Tai būsena po gimimo, kurioje pasikeitusi visuomenė siekia ne gamtos suvaldymo, o harmoningų santykių, kurie būtų panašūs į kūdikio ir mamos meilės kupiną susitikimą.

Savąjį neaprėpiamą beviltiškumo ir beprasmybės jausmą sieju su antrąją perinataline matrica. Charles Eisenstein teigia, kad misticizme ši būsena vadinama „Tamsia sielos naktimi“. Šiame etape žmogus patiria gilų apleistumo jausmą, kai dvasingumas atrodo kaip žiaurus pokštas, tikėjimas atrodo iliuzinis, o egzistencija – kaip tuščias fasadas. Tai laikotarpis, kai gyvenimo beprasmybė tampa akivaizdi. Stanislav Grof rašo, kad tai gali būti labai bauginanti patirtis. Tačiau jis taip pat teigia, kad jei mes atsiduodame šiam gimimo procesui, pamatinė kokybė, kurią tame etape galime patirti, yra meilė.

Prisimenu vieną pokalbį su kolege, kuriame diskutavome apie tai, kaip žmonės, atsidūrę gyvenimo dugne, geba rasti pačias didžiausias meilės apraiškas. Diskusijoje dalinausi pasakos “Mergaitės be rankų” epizodu, kuriame mergaitė, po to, kai tėvas su velniu sudaręs sutartį jai nukerta rankas, o šio žingsnio pasekoje siūlo visą įmanomą globą, nusprendžia iškeliauti iš namų, paprašius surišti jai ant nugaros nukirstas rankas. Maja Storch knygoje “Stipri moteris ilgisi stipraus vyro” rašo, kad šios pasakos pagrindinės veikėjos raidai svarbu, kad ji išeitų į pasaulį visiškai suvokdama savo silpnumą ir nemėgintų slėpti dėl to kylančio skausmo. Surištos nukirstos rankos lyg padvigubina bejėgiškumo motyvą. Vėliau pasakoje visą dieną ėjusi ir nė kąsnio burnoje neturėjusi mergaitė sutinka angelą, kuris suteikia galimybę jai pavalgyti. Angelas - tai stebuklas, meilės apraiška, o mūsų kasdienybėje tai staiga šovusi mintis, spontaniškas veiksmas, tariamas atsitiktinumas, atveriantis kelią į gyvenimą.

Tą rytą, patyrusi neaprėpiamą beviltiškumą ir beprasmybę, aš prisiminiau vieną draugę. Skambutis jai leido sutikti nuostabų žmogų. Mūsų pažintis išaugo į tvirtą terapinį ryšį. Tai buvo pirmasis mano jėgų atgavimo šaltinis. 2017 metų rudenį pradėjau kūno terapijos studijas. Grupė tapo antrąja atrama. 2017 metų lapkritį sutikau Autentiško judesio mokytoją Cornelia. Mūsų vis dar besitęsianti draugystė tapo trečiuoju ramsčiu. Nemiga nesibaigė, tačiau gyvenimas vėl pradėjo tekėti.

Augimas

2018 m. dienoraščio pirmasis įrašas toliau tęsiasi žodžiais: „Gyvenu labai didelėje meilėje. Sąlygas šiai meilei ateiti sukūriau aš. Ir ji atėjo. Meilės nesukūriau, sąlygas - taip.”

Toliau skaitau apie šiame etape ypatingai svarbų rūpestį. Lygiai kaip kūdikiui, išgyvenus vidinio gimimo procesą, mums reikalingos kuo geresnės sąlygos augti: “Nežinau, ar aš pati gerai savimi pasirūpinu, bet darau, matyt, geriausia, ką galiu.” Dienoraščio dešiniame kampe taip pat matau dar kelias užrašytas mintis: „Svarbu stebėti vidines būsenas ir jų pasikeitimus, ypač signalus, kai kažkas negerai. Tada prašyti pagalbos vidinės būsenos reguliacijai. Išorinė aplinka galbūt iškarto neatlieps, svarbu prašyti įvairiais būdais, būti konkretesnei, nepasikliauti vienu žmogumi.”

Mirties ir gimimo tema mane ir toliau lydėjo. Šis procesas vis pasirodydavo mano sapnuose ir patyrimuose, primindamas, kad kaita vis dar vyksta. Kelerių metų bėgyje sapnavau sapną, kad „važiuoju autobusu, kažkas mane išsirinko ir nusiuntė į seminariją, iš ten į laivą. Esu apsirengusi baltais rūbais. Bėgu, atrodo, kad riaumoju. Lipant į laivą pastebiu, kad esu pažymėta raudonu X’su. Laivas plaukia į jūrą. Milžiniškos bangos. Žinau, kad mirsiu. Nenoriu tikėti, bet mus ištrėmė mirti. Matau pasaulio žemėlapį, keičiasi jėgų pusiausvyra, keičiasi žemėlapis.”

Pabaigai

Kai žvelgiu į šią permainingą kelionę - nuo nevilties iki meilės ir atgimimo glėbio, prisimenu žmogaus dvasios atsparumą. Tai liudija mūsų gebėjimą augti ir keistis net ir pačiomis tamsiausiomis akimirkomis. Šis vidinio pasaulio tyrinėjimas mane išmokė, kad būsenose, kuriose jaučiamės pažeidžiamiausi, galime atrasti gilias tiesas ir atskleisti mumyse slypinčią šviesą. Tegul ši kelionė primins, kad ir kokia bauginanti atrodytų naktis, galiausiai išauš aušra, o kartu su ja – naujos pradžios ir nesibaigiančių galimybių pažadas.

2018 m. balandį mano dienoraštyje nugulė eilutės apie šviesą. Dabar manyje jos skamba kaip aidas anksčiau tekste matytiems Rumi poezijos žodžiams:

“I see the sun

In front of me

I see the light

Coming in”

45 peržiūros

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comentarios


bottom of page