top of page

VIDINIS NEMIGOS PASAULIS II. Baimė, sustingimas, pauzė

Atnaujinta: 2023-09-12

Šie metai yra pirmieji, kai galiu skaityti savo dienoraščius ir jaustis rami. Užrašytos patirtys ir sapnai turėjo savyje tokį didelį intensyvumą, kad metai iš metų negalėjau atversti užrašytų puslapių. Bet šiandien jaučiuosi kitaip. Pasitelkusi aiškią rašymo discipliną žvelgiu į 2013 m. - 2017 m. užrašus.


2013 m. - 2017 m. periodas savyje talpina svarbius mano gyvenimo įvykius. Šiuo periodu baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, pusmetį gyvenau ir mokiausi Olandijoje, grįžusi pradėjau dirbti, baigiau universitetą. Nors iš išorės atrodė, kad ryžtingai einu savo svajonių link, mano viduje vyko kitas procesas. Naktimis, kai pasaulis užmigdavo, aš susitikdavau su beribe tamsa.


Dabar, skaitydama užrašus bei pasitelkusi įgytas žinias, pradedu atpažinti įvairias su nemiga susijusias būsenas ir lydinčias emocijas. Pradedu matyti savo procesą - jo pradžias ir pabaigas, besiformuojančius ciklus. Taip pat, mano akiratyje atsiradus galimybei domėtis Stephen Porges ir Deb Dana darbais bei tyrinėti Polyvagal teoriją (teoriją apie autonominę nervų sistemą, saugumą ir ryšį), pradedu po truputį suprasti ir savo nemigos mechanizmą.


Baimė


“Aš bijau. Baimė sustiprėja su išvėpimu iškvėpimo pabaigoje arba kai retai kvėpuoju. Ji dubens dugne. Taip pat yra įtampa galvoje, kurią be galo baisu paleisti.” Tai žodžiai, užrašyti pirmaisiais nemigos metais. Nuo pat nemigos pradžios baimė buvo apgaubusi mano vidinį pasaulį.


Ryškėjant pirmiesiems sutrikusio miego požymiams, vakare atsigulusi į lovą pradėjau bijoti, kad neužmigsiu. Nerimavau, kad dėl miego trūkumo negalėsiu būti pakankamai produktyvi kitos dienos veiklose mokykloje, vėliau universitete, darbe. Nors jaučiau, kad po nemiegotos nakties proto lankstumas nepasikeičia, gal net šiek tiek pagerėja (tą parodo ir įvairūs tyrimai), jėgų kasdien buvo vis mažiau.


Kartu su nemiga mano gyvenime atsirado tokie fenomenai, kaip sąmoningas sapnavimas (lucid dreaming), patirtys už kūno ribų (out-of-body experience (OBE)), sapnai sapnuose (layered dreams/nested dreams). Tai buvo beprotiškai įdomi, tačiau nepažinta, nauja, niekada nepatirta erdvė, kuri taip pat kėlė baimę. Kartu su ja atkeliavo baimė būti nesuprastai kitų.


Taip pat bijojau pasaulio sapnuose. 2017 metų rugpjūtį rašiau, kad “naktį vėl išgyvenau didelį siaubą. Sapnavau, kad bandau užmigti toje pačioje lovoje, kurioje iš tiesų miegojau, bet yra vaikas, kuris vis man neleidžia. Bijau, turiu budėti.” Kartais sapnuose baimė apgaubdavo ryšį su aplinkiniu pasauliu: “Sapne bijojau būti. Atrodė, kad už lango mane seka, tamsoje mane liečia.” Taip pat randu sakinį, kurį terapijos pradžioje parašiau savo terapeutei: “Aš bijau to pasaulio sapnuose. Jis labai baisus. Reikalauja daug jėgų, kad būčiau.”


Po nemiegotos nakties sukdavosi galva, krūtinės srityje jausdavau labai didelį silpnumą, veidą mušdavo raudonis, akys ašarodavo, jas grauždavo, veidrodyje matydavau savo juodus paakius. Norėdavosi “išlįsti iš šios pliurzės, išsimaudyti, išsiplauti viską”, bet negalėjau. Labai bijojau pasauliui pasirodyti tokia - pavargusi, be jėgų, netobula. Mokiausi save susirinkti: “Darbe buvau labai pavargusi, tačiau vaizdavau, kad viskas gerai, kentėjau.”


Pirmuosius kelerius nemigos metus po nemiegotų naktų labai bijojau susitikti su žmonėmis, ypač žiūrėti jiems į akis. Nenorėjau, kad mano kančia būtų matoma. Negalėjau jos parodyti ir pati dar negalėjau su ja susitikti. Atrodė, jei pamatysiu kito žmogaus akis, paskęsiu skausme. Kadangi niekaip negalėjau suprasti, kas lemia mano nemigą, pradėjau vengti bet kokio kontakto. Susitikimai pradėjo kelti pavojų. Nemiga atėmė visą įmanomą ryšį su išoriniu pasauliu.


Slapstymasis


Šioje situacijoje geriausia, ką galėjau padaryti - tai slapstytis. Slapstymasis - tai gynybos mechanizmas, būdas išgyventi. Tai veiksmas, kuris leido apgaubti ir laikyti save tol, kol buvau pasiruošusi vėl pamatyti šviesą. 2013 metų sausį, naktį miegojusi vos tris valandas, rašiau: “Dažniausiai bėgu mokykloje nuo žmonių, kad nesutikčiau, nepamatytų, nereikėtų sveikintis. Nežinau, kodėl taip yra… gal noriu vienumos? O gal vienuma jau pasiėmė mane…”


Pasislėpiau ne tik išoriniame pasaulyje, bet ir giliai viduje - savo kūne. Tai nebuvo sąmoningas sprendimas, kūnas pasirinko už mane. Fiziškai tai buvo labai sunku: kūnas sustingo, tapo šaltas, sunkus, atsirado skausmai. Net ir mažos užduotys pareikalaudavo daug jėgų. 2017 m. spalį rašiau “Sapnavau bauginančius sapnus, rytą praleidau tamsoje, atsikėliau penktą, viską skauda, visą kūną.” Šį pasislėpimą kartais išgyvendavau ir kaip įstrigimą savo kūne. Tų pačių metų lapkritį rašiau, kad naktį patekau į keistą būseną: “Guliu lovoje, kažkur kitoje vietoje, kitame kūne. Mane tempia, mane neša, mane meta ir aš bijau rėkti. Aš galiu viską, tik negaliu kalbėti. Net mašinų ūžesio garsas eina per visą mano kūną, bet suprantu, kad niekas neišeina į išorę. Nematau, negaliu atsimerkti, ir vis noriu iš ten ištrūkti. Iš ten pabėgti, grįžti atgal ir vis negaliu. Net pakylu iš lovos, šokinėju, bet negaliu.”


Su miegu pradingo ir kitas, labai svarbus, menstruacijų ciklas. Vėliau pradingo ir viltis, aiškumas, lengvumas, džiaugsmas. Atsisakiau darbo bei keliolika metų buvusios rutinos. Nebegalėjau planuoti. Pranyko tikslai, norai ir svajonės. Tačiau vienas dalykas dar buvo likęs - besislepianti aš.


Pauzė


David Whyte savo tekste “Hiding” rašo apie tai, kad mes gyvename apnuogintų sielų laikais. Mūsų mintys, fantazijos, troškimai per daug, per anksti ir per dažnai rodomi šviesoje. Mūsų geriausios savybės yra per anksti įkišamos į pasaulį, jos greitai būna užtvindomos lengvai formuluojamų idėjų, o tai slegia mūsų savasties jausmą ir kito žmogaus pajautimą. Tai, kas yra tikra, beveik visada iš pradžių yra paslėpta ir nenori, kad būtų suprasta tos mūsų proto dalies, kuri klaidingai mano žinanti, kas iš tiesų vyksta. Mūsų vidinės brangenybės nenori, kad protas jas pažintų tokiu būdu, kuris paaiškina ir taip sumažina šių dalių buvimą.


Tinkamai pasislėpusi lyg pažadėjau sau, kad duosiu erdvės ir laiko tai savo vidinei daliai, kuriai reikėjo pauzės, tapti tuo, kuo ji iš tiesų yra. Ir kai laikas ateis, žydėsiu.


Autonominė nervų sistema, saugumas ir ryšys


Neveltui pačioje pradžioje paminėjau Stephen Porges ir Deb Dana darbus bei Polyvagal teoriją. Pradėjusi skaityti dienoraščius pastebėjau daugybę minčių, rezonuojančių ne tik su pasislėpimu, kurį aprašiau anksčiau, bet ir su tam tikrais šios teorijos aspektais. Jei esate susipažinę su šią teorija, turbūt jau nujaučiate kur linkstu.


Polyvagal teorija aiškina, kaip autonominė nervų sistema (toliau ANS) įtakoja mūsų reakcijas į skirtingus socialinius ir aplinkos signalus. Teorija remiasi idėja, kad ANS laikui bėgant vystėsi etapais, kurių metu susiformavę gynybos mechanizmai mums leidžia skirtingai veikti susidūrus su įvairiais gyvenimo iššūkiais. Daugiau naudingos informacijos galima rasti Polyvagal instituto puslapyje.


Teorija teigia, kad jei esame saugūs ir grėsmės nėra, mes socialiai įsitraukę, džiaugiamės buvimu su kitais, kartu dirbame, kuriame, būname. Atsiradus grėsmei, mūsų kūnas mobilizuojasi, patenkame į kovos arba bėgimo (angl. Fight or flight) būseną. Tai nesąmoningas procesas, grėsmės akivaizdoje mes jo nepasirenkame, jis mus ištinka. Šioje būsenoje orientuojamės aplinkoje, vis dar galime valingai bandyti susitvarkyti su iškilusia grėsme. Jei mobilizacija neišsprendžia problemos, mes patenkame į sustingimo (freeze) būseną, kitaip vadinama imobilizacija.


Patyrinėję imobilizacijos mechanizmą galime suprasti, kodėl stresinėse situacijose, kartais nedarome nieko. Sustingimo reakcija suveikia, kai negalime nei kovoti, nei pabėgti nuo situacijos ar asmens. Ji atpažįstama iš depresyvių jausmų, elgesio. Raumenys, jungiamieji audiniai praranda tonusų, kūnas jaučiasi sunkus, net ir mažos užduotys pareikalauja daug jėgų, širdies ritmas ir kvėpavimas sulėtėja. Galime pastebėti, kad sulaikome kvėpavimą. Kraujo spaudimas krenta, kraujas iš periferijos suteka į centrą, taip užtikrinant minimalų organų veikimą. Pėdos ir rankos šąla. Kartais atsiranda iš vienos vietos į kitą judantis skausmas. Veidas praranda išraišką, balsas tampa nemelodingu. Nebelieka vilties. Galime jausti, kad esame įstrigę savo kūne.


Ši imobilizacijos būsena rezonuoja su tuo, ką išgyvenau pirmaisiais nemigos metais. Ir kartu, remdamasi David Whyte mintimis, suprantu, kad to, ką patyriau, viena teorija paaiškinti negali. Tačiau yra kelios pamokos, kurios man buvo svarbios. Pirmoji, simptomai, kuriuos turiu, yra dalis gamtos proceso, kurie saugo mano egzistavimą šioje žemėje. Kita pamoka, į skirtingas būsenas mes patenkame, tačiau jos negalutinės. Jos keičiasi, priklausomai nuo mūsų veiksmų bei to, kaip renkamės savo aplinką ir santykius. Klausydamasi savo kūno ir atpažindama šias būsenas, galiu ugdyti saugumo ir socialinio ryšio jausmą. Tad yra galimybė vėl džiaugtis, jausti lengvumą bei turėti aiškumą. Atsirado viltis.


Pabaigai


Naktį prieš baigiant pirmąjį šio straipsnio juodraštį sapnavau, kad buvau name. Diena buvo karšta, o po kelių akimirkų pradėjo lyti ledinis vanduo. Mačiau tai pro langą. Išorėje viskas stingo. Prabudau.


Prieš kelias savaites, pradėjusi rašyti šį tekstą, vis svarsčiu, kaip dar vienas susitikimas su šiomis patirtimis mane paveiks. Dėliojant paskutinius žodžius jaučiu dėkingumą. Esu čia, namuose, rašau, dirbu, džiaugiuosi gyvenimo akimirkomis, miegu. Sapnas parodė, kad stingdantis šaltis, siaubas ir baimė yra labai netoli, už lango. Tačiau šiandien galiu su tuo susitikti, tai matyti ir liudyti.

45 peržiūros

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comments


bottom of page